Kovo 13 d. 17.30 val. Panevėžio miesto savivaldybėje (Laisvės a. 20, I a. foje) vyks paroda, skirta paminėti Liudviko ZAMENHOFO 100-osioms mirties metinėms „Zamenhofas – Esperanto kalbos kūrėjas”.
2017-uosius UNESCO paskelbė Liudviko L. Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai. Lenkijos institutas Vilniuje Lenkijos užsienio reikalų ministerijos užsakymu Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė parodą atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir paplitimą, skatina jos mokytis.
Liudvikas Lazaris Zamenhofas gimė 1859 m. gruodžio 15 d. Balstogėje, tada dar buvusioje Rusijos sudėtyje. Anuomet tai būta „tautų katilo“ iš lenkų, rusų, žydų ir vokiečių. Vos sulaukęs 10 metų L. Zamenhofas parašė pjesę „Babelio bokštas, arba Balstogės tragedija“. Pavadinimas rodo, kad skirtingų tautybių gyventojams ten nebuvo lengva ir dėl kalbų skirtumų. Todėl L. Zamenhofas labai anksti, dar mokykloje, ėmėsi kalbos mokslų. Jau tuomet jam nedavė ramybės mintis sukurti bendrą kalbą, galinčią spręsti įvairiatautėje aplinkoje kylančias problemas. Tarptautinė kalba turėjo suteikti galimybę susikalbėti, užkirsti kelią konfliktams ir prisidėti prie tautų suartinimo.
Esperanto kūrėjas buvo akių gydytojas. Gydytojo praktiką 1885 m. jis pradėjo Veisiejų miestelyje. Čia parengė medžiagą savo sukurtos kalbos vadovėliui. Išleisti vadovėlį L. Zamenhofui pavyko tik 1887 metais ir tik dėl pažinties su būsima žmona, iš Kauno kilusia Klara Zilbernik, kurios tėvas Aleksandras finansavo knygos leidimą.
Po rusakalbiams skirto esperanto kalbos vadovėlio tais pačiais 1887 m. uošvio lėšomis išėjo šio vadovėlio laidos lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, po to dar kelios knygelės. Be Kauno verslininko A. Zilberniko paramos esperanto kalba būtų likusi vienu iš daugelio tarptautinės kalbos projektų ir nebūtų išėjusi į platųjį pasaulį.
Liudvikui Zamenhofui 1887 metais išleidus knygelę „Tarptautinė kalba“, naujosios kalbos pasekėjų tuoj atsirado ir Lietuvoje. Esperanto kalbos žymiausias tuometinis pasekėjas, puoselėtojas ir propaguotojas buvo dvasininkas Adomas Jakštas (Aleksandras Dambrauskas). 1888-1889 metų laikotarpiu jis gyveno Panevėžyje, dėstė tikybą Realinėje vyrų gimnazijoje (dabar – J. Balčikonio gimnazija) ir susirašinėjo su Esperanto kalbos autoriumi L. Zamenhofu. Panevėžyje pavienių esperantininkų buvo jau nuo XX a. pradžios. Pradžioje jie individualiai dalyvaudavo Lietuvos esperantininkų veikloje. 1922 – 1923 metais Panevėžio esperantininkai ėmė burtis ir 1927 m. buvo įregistruota draugija, buvo aktyviai mokoma Esperanto kalbos. Antrasis pasaulinis karas labai pakenkė esperantiniam judėjimui. Panevėžyje jis pradėjo atsigauti nuo 1956 m., kai mieste apsigyveno inteligentiškas, išsilavinę žmogus, Esperanto kalbos puoselėtojas Juozas Kazlauskas.
Šiuo metu Panevėžyje yra veikiantis Esperanto klubas „Revo“ (pirmininkė Vida Kulikauskienė), kuris toliau tęsia esperantines tradicijas. Klube galima lavinti kalbos įgūdžius, kiekvienais metais klubo nariai dalyvauja Lietuvos, Pabaltijo, Europos ir pasauliniuose esperantininkų kongresuose.
Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda nuo 2018 m. kovo 12 d. iki balandžio 15 d. bus eksponuojama Panevėžio miesto Savivaldybės rūmuose (Laisvės a. 20 ).